Studijos šioje šalyje yra ne man!

Dominyka, iš University of Edinburgh perstojusi į Vilniaus universitetą, bei Mantrimas, po metų Vilniaus universitete nusprendęs išvykti į University of Warwick pasidalino savo mintimis apie studijas. Patyrę studijas Lietuvoje ir JK, jie atsakė į klausimus apie studijų skirtumus, bei davė patarimų apie tai, ką reikėtų apmąstyti, prieš nusprendžiant išvykti studijuoti į užsienį.

Kaip 12 klasėje nusprendei, ką ir kur nori studijuoti?

MANTRIMAS: 12 klasėje žinojau, kad noriu studijuoti matematiką, kad išlavinčiau abstraktų mąstymą, kuris padėtų efektyviai spręsti problemas ir greitai mokintis naujų dalykų. Nesu tikras, ar tiesiogiai pritaikysiu matematiką savo karjeroje. Tačiau minčių studijuoti užsienyje aš 12 klasėje visiškai neturėjau, tad tiesiog įstojau į Vilniaus universitetą.

DOMINYKA: Išsilavinimas man visada buvo labai svarbus, tad studijos užsienyje jau kurį laiką buvo mano svajonė, labiausiai dėl studijų kokybės, nes visi turbūt girdėjom gandų apie tai, kokie prasti Lietuvos universitetai ir panašiai. Deja, kai atėjo dvylikta klasė, toli gražu nebuvau apsisprendusi, ką noriu studijuoti. „Mėčiausi“ tarp medicinos ir literatūros. Skaitant universitetų reikalavimus literatūros variantas greitai atkrito, nes mokykloje nebuvau pasirinkusi reikalavimuose nurodytų dalykų. Dėl medicinos, tai tiesą sakant nedrįsau stoti dėl nepaprastai didelio konkurso, taigi likau ties panašios pakraipos sritimis. Gavau tris pasiūlymus studijuoti, kaip iš jų tiksliai pasirinkau jau net nebegaliu atsakyti, jei neklystu, vienas iš pagrindinių aspektų buvo nemokamas mokslas Škotijoje, taigi likau ties University of Edinburgh Medical Sciences studijom. Tačiau ir šis sprendimas buvo labai skubotas, ilgai svarsčiau, ar tikrai noriu išvažiuot, bet galiausiai tiesiog nusprendžiau pasinaudoti proga.

Kas vėliau pakeitė tavo planus bei paskatino perstoti?

MANTRIMAS: Gavau egzaminų rezultatus, kurie, netikėtai, buvo gana neblogi (išskyrus lietuvių), tai kilo mintis, kad gal ir verta būtų pabandyti įstoti į geresnį universitetą. Panašiu metu užsinorėjau gyventi savarankiškiau, būti nepriklausomas nuo tėvų, kas iš tikro turbūt buvo pagrindinė priežastis. Pabandžiau ir įstojau, taip ir atsidūriau Varvike.

DOMINYKA: Kaip minėjau, mano pasirinkimas buvo labai skubotas, aš ir išvažiavus labai abejojau, ar čia tikrai man. Visų pirma, tai man nelabai patiko mano kursas, tik pradėjus studijuoti supratau, kad tikrai noriu į grynąją mediciną, bet perstoti nebuvo įmanoma. Antra, išvykus iškilo daug emocinių dalykų, kuriuos pažįstamoj aplinkoj, savo šaly, kur šalia ir draugai, ir šeima, galima pakankamai lengvai ignoruoti, tačiau išvažiavus, kai tam tikra prasme lieki visai vienas, nelieka kitos išeities kaip tik su jais susidurti. Su abiem problemom bandžiau iš pradžių tvarkytis, bet tiesiog galiausiai teko pripažinti, kad nesu laiminga tęsdama studijas čia. Taip galiausiai visgi atsidūriau VU Medicinos fakultete.

Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgei tarp studijų VU ir savo universitete JK? Kas tau dabar patinka labiau?

MANTRIMAS: Pagrindinis skirtumas, mano nuomone, yra praeinamos medžiagos kiekies. VU jis jaučiamai didesnis, parodoma daugiau metodų spręsti įvairias problemas. Manau, kad tai nėra labai gerai, nes matematinio mąstymo lavinimui svarbiausia yra suvokti teoriją ir gebėti ją pritaikyti sudėtingiem uždaviniam, o išnaudojant paskaitų laiką mokant sprendimų algoritmus lieka mažiau laiko išsamiai išaiškinti teorinius dalykus. Varvike paskaitos lėtesnės ir apima mažiau medžiagos, tai duoda laiko suvokti, ką dėstytojas aiškina, ir nepasiklysti. Prie Varviko namų darbų aš užtrunku žymiai ilgiau, kas savaitę/porą savaičių reikia priduoti sprendimus į 3-6 uždavinius, kurie sudėtingi – tam, kad juos išspręstum, reikia gilintis ir stengtis suvokti teoriją. Nors tai užtrunka ilgiau, tokius uždavinius spręsti įdomu ir išsprendęs jautiesi kažką mokantis.

Tačiau VU tikrai turi pranašumą ryšio su dėstytojais prasme dėl didesnio kontaktinių valandų kiekio bei mažesnio kursų dydžio. Varvike tai yra kompensuojama kassavaitinėmis konsultacinėmis valandomis, per kurias gali užduoti visus klausimus bei labiau pasigilinti į bet kokią temą, ką, kiek teko susidurti, VU padaryti būtų daug sudėtingiau.

DOMINYKA: Pagrindinis dalykas kurį įžvelgiu yra dėstytojų kompetencija. JK, kiek man teko susidurti, visi yra vienodai kompetetingi savo srity. Lietuvoj, džiugu, kad yra daug tikrai labai gerų specialistų, dėl to negaliu ginčytis, tačiau yra ir tokių dėstytojų, kurie buvo priimti tik todėl, kad kažko reikėjo į šią poziciją.
Negalėčiau išskirti, kas man tiksliai dabar labiau patinka, nes tikrai galima daug ko pasimokyti iš užsienio universitetų, tačiau esu visiškai patenkinta čia Lietuvoje gaunamų žinių kokybe. Žinau, kad daug yra gandų apie praktikos trūkumą, būtent studijuojant medicina, tai šitą turiu paneigti. Praktikos tikrai yra daug, daug gaunama kontakto su ligoniais jau nuo antro kurso. Pagrindinė problema tai, kad kartais būdamas studentu nelabai įvertini tai, ką gauni, paburbėt visada lengviau.

Kokius pagrindinius skirtumus įžvelgei tarp VU bei savo universiteto JK universitetinio gyvenimo?

MANTRIMAS: Šiuo atžvilgiu VU man buvo daug panašiau į mokyklą – turi kursiokus, su tais, su kurias geriau sutari, leidi laiką universitete tarp paskaitų bei savaitgalį išeini į miestą. Varvike mano aplinka yra kitokia. Man pasisekė, nes čia yra labai sava lietuvių bendruomenė, su kurios nariais aš gana greitai susibendravau. Didelę dalį laiko praleidom kurio nors iš mūsų bendrabučio kambaryje žaisdami Monopoly Deal (čia kortos ir baisiai geros, verta pabandyt), žiūrėdami gana keistus video ir kitaip smagiai leisdami laiką iki kol prispausdavo mokslai. Bent man, universitetinis gyvenimas užsienyje labai skiriasi nuo gyvenimo Vilniuje.

DOMINYKA: Čia tikrai turiu pasakyti, kad JK universitetinis gyvenimas man daug labiau patiko. Visų pirma, ko pasigedau grįžus į Lietuvą, tai „societies“. Šito Lietuvoje beveik visai neturim, pagrindinis panašus dalykas čia yra Studentų atstovybė, kurioje tikrai nemaža veiklų įvairojė, ir tuomet daugelis studijų programų turi savo organizaciją, prie kurios veiklos galima prisidėti, tačiau tuo ir baigiasi pasirinkimai.

Į ką patartum atsižvelgti priimant sprendimą ar likti studijuoti Lietuvoje, ar išvykti į universitetą užsienyje? Ko, tavo nuomone, moksleiviai dažniausiai neapmąsto?

MANTRIMAS: Aš pirmiausią atsižvelgčiau į paskolą – pamąstykite, ar tikrai atsipirks patirtimi ar ateities uždarbiu. Visgi studijų kainą JK nėra maža. Tada sąžiningai pagalvokite, kaip jausitės išvykę studijuoti į užsienį, ar nebūsite vieniši. Ne visur yra daug lietuvių, o visgi realybė yra ta, kad nemažai kam bandant susibendrauti su užsieniečiais trukdo kalbos barjeras ar kultūriniai skirtumai. Be to, užsienyje reikia būt pasiruošus, kad reikės patiems apsipirkinėti, gaminti, plauti, tvarkytis, trumpai tariant, daryti dalykus, prie kurių daug kas mažiau pratę. Aišku, gyvenant bendrabutyje ar kitur atskirai nuo tėvų, tas patiriama ir Lietuvoje, bet visgi didelė Lietuvos studentų dalis lieka gyventi su tėvais. Taigi manau, kad svarbiausia nuošidžiai išsiaiškinti, kokio gyvenimo nori ateinančius keletą metų, ir ar jis yra to vertas.

DOMINYKA: Visiškai iš savo asmeninės patirties, nenorėdama niekam nieko „primesti“, visų pirma manau, kad nereikia skubėti darant pasirinkimą, nes vis dėlto, nors ir gali taip neatrodyt, bet čia tikrai didelis žingsnis ir daug kas gyvenime keisis. Taigi reiktų labai gerai pagalvoti, ar aš tikrai noriu, o šitas reikalauja daug drąsos, ypač, kai daug kas sako, kad neverta likti Lietuvoje ir kai tikrai yra stiprus tiek bendraamžių spaudimas (ypač gerose mokyklose), tiek asmeninis perfekcionizmas. Aš pati išvažiavau numetus šį klausimą į šoną ir turbūt iš dalies bandydama įrodyt kažką sau ir aplinkiniams, ir čia buvo didelė klaida.

Be to, universitete yra svarbu tikrai žinoti, kad nori studijuoti pasirinktą dalyką. Kitaip nei mokykloje, jei studijos nepatiks, bus labai sunku susitvarkyti su darbo kiekiais ir palaikyt jų kokybę tuo pačiu metu kai dar ir bandai prisitaikyti prie pokyčių.