Laisvi metai: geras planas – puikių patirčių garantas

Dauguma Lietuvos moksleivių, siekiančių aukštojo išsilavinimo, studijas pradeda iškart po mokyklos. Tačiau su laiku laisvi metai (angl. gap year) Lietuvoje darosi vis populiaresni. Šiandien University of Amsterdam finansų ir duomenų mokslų studentas Karolis ir University of Oxford medicinos studentė Gerda pasidalino savo laisvų metų patirtimi. Pasiėmę laisvus metus dėl labai skirtingų priežasčių, jie papasakojo apie savo savanorystes Nepale ir Ganoje bei kitas veiklas, pažymėjo, kodėl, jų nuomone, ši patirtis jiems buvo labai naudinga, bei davė patarimų apie gap year mąstantiems moksleiviams.

Kaip nusprendei pasiimti laisvus metus po mokyklos? Ką per juos veikei?

KAROLIS: Dvyliktos klasės pradžioje turėjau galimybę sudalyvauti “Sėkmės Mokyklos” projekte, kurio metu kartu su maža komanda vykome į Maroką aplankyti vietinę NVO „Education for All“. Su juo jau dirbome kelis mėnesius rinkdami lėšas mokyklos bendrabučių Atlaso kalnuose gyvenančioms mergaitėms statybai. Nors darbas Lietuvoje buvo labai įdomus ir visi daug išmokome, savo tikrą įnašą supratome tik nuvykę į Maroką. Pirmą kartą gyvenime pamatyti kokius skirtingus gyvenimus, papročius ir vertybes gali turėti žmonės už kelių tukstančių kilometrų buvo akis praplečianti ir užauginanti patirtis. Tuo pačiu metu supratau, kad norėčiau patirti kažką panašaus baigęs mokyklą, tad tik grižęs iš šio projekto, nieko nelaukęs pradėjau planuoti ką galėčiau nuveikti po egzaminų.

Tuo metu neturėjau net menkiausios idėjos nuo ko pradėti. Vieno susitikimo metu su vienu iš “Sekmės Mokyklos” mentorių, jis man papasakojo apie savo patirtis Nepale bei užsiminė apie prieš keletą mėnesių ten įvykusį žemės drebėjimą, su kurio pasekmėmis vietinė valdžia negebėjo ar nesivargino tvarkytis. Iškart po šio pokalbio pradėjau ieškoti organizacijų Nepale, kurioms reikia savanorių ir daugiau domėtis pačia šalimi. Atradęs organizaciją, pavadinimu “All Hands”, kuriai nereikia mokėti pinigų už savanorystę ir kuri pasirūpina savanorių pragyvenimu, nusprendžiau nusiųsti paraiška.

Po puses metų, su ką tik iškeptu diplomu, jau buvau Nepalo centrinėje dalyje, apsuptas pasakiško gamtos ir kalnų grožio, bet tuo pačiu ir žmogiškosios tragedijos, kurią sukelia tokio masto nelaimės. Kitus tris mėnesiu praleidau pastatų atstatymų ar griuvėsių valymo aikštelėse, dirbdamas šešias dienas per savaitę. Buvo nelengva, bet dirbau su įdomiais ir įkvepiančiais žmonėmis iš viso pasaulio, kurie sukūrė kritinę terpę mano asmenybes, tikslų ir vertybių formavimuisi. Trumpai tariant, visam tam, ką ir turi duoti laisvų metų patirtis.

Baigęs savanorystę ir neturėdamas atgalinio skrydžio biletų, nusprendžiau praleisti ateinantį mėnesį vienas eidamas per Himalajų kalnus, gerdamas jų grožį ir didybę, užmegzdamas pokalbius ir kurdamas naujas patirtis su žmonėmis sutiktais kelyje. Vis gi, didžiąją laiko dalį praleidau vienas, o tai išmokė būti savarankišku bei sudeliojo mintis apie tai ką norėčiau veikti ateityje. Baigęs Nepalo patirtį, likusią gap year dalį praleidau keliaudamas pietryčių Azijos ir Kaukazo regionuose, bei dirbdamas Vilniuje.

GERDA: Kai buvau mokykloje nusprendžiau, kad noriu studijuoti mediciną užsienyje. Taigi planas buvo toks – stosiu 12-oje klasėje ir, jei nepavyks, stosiu ir ateinančiais metais. Be to, maždaug tuo metu supratau, kad jei su stojimais pirmą kartą nepasiseks, turėsiu galimybę metus padirbti ir šiek tiek pakeliauti, tad žiūrėjau į tai kaip neblogą atsarginį planą. Taip viskas ir įvyko – pirmais metais, deja, niekur neįstojau ir net negavau nei vieno interviu.

Į gap year išėjau su planu mokytis, gauti daugiau reikalingos patirties ir geriausiu atveju užsidirbti pinigų ateinančioms studijoms. Per metus teko padirbti modeliu, pasavanoriauti Ganoje bei labai rimtai ruoštis stojimams. Taip susikūriau gerą CV, personal statement ir svarbiausia dar kartą įsitikinau, kad noriu stoti į mediciną (ir būtent užsienyje). Be abejo, susiplanavau ir laiko pailsėti!

Kaip laisvi metai padėjo tau nuspręsti, ką nori veikti ateityje? Ar manai, kad jie turėjo įtakos tavo studijų pasirinkimui ir sėkmei įstojant?

KAROLIS: Pirmiausia, supratau, kad noriu būti tarptautinėje aplinkoje. Šios patirtys parodė kokią vertę, nuomonių įvairumą ir dinamišką bendravimą gali sukurti tarptautinė aplinka. Dėl to nusprendžiau siekti aukštojo mokslo ne Lietuvoje. Antra, nors kad noriu studijuoti Finance & Data Science žinojau pries išvažiuodamas į Nepalą, ši patirtis sustiprino tą norą ir išgrynino tikrasias priežastis, kodėl noriu siekti būtent šių studijų. Trečia, įkvėptas sutiktų žmonių, supratau kiek iš tiesų daug galimybių yra pasaulyje, jei nebijai jų siekti bei sunkiai, sunkiai dėl jų dirbti. Ši realizacija lydėjo ir įkvepė mane pirmaisiais studijų metais, gerokai juos palengvindama, bei tą daro ir iki dabar. Prie to pačio, tai „įjungė vidinę ugnį“ manyje, kuri skatina stengtis būti kiek tik įmanoma labiau žingeidžiu ir įvairiapusišku, kas labai padeda ir yra vertinama akademiniame ir profesiniame pasaulyje. Taigi, nors nemanau, kad laisvi metai turėjo kažkokią įtaką sėkmingam įstojimui, bet tikrai turėjo pozityvią įtaką studijų eigoje, o dabar ir profesinėje aplinkoje.

GERDA: Sėkmei įstojant – 100%. Iš esmės man teko išmokti viską pačiai, neturėjau nei mentorių, o pirmą mediką iš JK sutikau jau užpildžius UCAS formą per savo laisvus metus. Dabar norėčiau galvoti, kad situacija 12-tokams stojantiems į mediciną užsienyje yra šiek tiek kitokia (ypač dėl to, kad Academic Buddy turi mentorių medikų!). Mano atveju, į laisvus metus išėjau su aiškiu planu, kuris maksimizuotų mano įstojimo šansus. Turiu pasakyti, kad tie metai leido norui ir pasiryžimui padidėti, ypač dėl to, kad teko pasavanoriauti ir pastebėti medikų darbą. Tas pats atsitiko ir su noru studijuoti užsienyje ir programoje kurioje yra daug fundamentalaus mokslo pagrindų – supratau, kad Lietuvoje “clinician-scientist” niša maža, o universitetai yra nepasiruošę mokyti žmonių šiai profesijai.

Kam patartum ir kam nepatartum pasiimti laisvus metus iškart po mokyklos? Kodėl?

KAROLIS: Manau, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų patirti laisvų metų patirtį. Moksleiviams, kurie dar nežino, ko nori iš gyvenimo, tai gali atnešti įkvėpimo. O tie, kas jau žino, gali susiplanuoti tuos metus taip, kad jie sukurtu vertę ir padėtų lengviau siekti užsibrėžtų tikslų vėliau. O jei atrodo, kad tam tiesiog nėra galimybių, tai nebūtinai tie metai turi būti praleist keliaujant egzotiškuose kraštuose ar darant kažką brangaus. Tai, pvz., gali būti tiesiog darbo patirtis, kurios metu yra pažindinamasi su savimi.

GERDA: Galvojant apie laisvus metus turiu du pastebėjimus – reikia turėti planą ir šnekėti apie jį su savo šeima. Vis tik būdamas moksleivis tu esi priklausomas nuo tėvų ir jie daugelyje atvejų turi būti įtraukti į tavo laisvų metų planavimą. Ir be to, tai, kad jie žino, aiškiai supranta ir pasitiki tavo planais, leidžia jiems dėl tavęs nesijaudinti! Na, o ką turiu omenyje, kai sakau ‘planas’ – kuom tau šis laisvas laikas bus naudingas ir, svarbiausia Academic Buddy kontekste, kaip šis laikas tave padaro geresniu kandidatu universiteto programai? Jei gali užtikrintai atsakyti į šiuos klausimus (ir apie juos esi pasiruošęs galvoti per savo laisvus metus), manau, kad laikas nebus praleistas veltui.

Ką patartum moksleiviams, rimtai mąstantiems apie laisvus metus?

KAROLIS: Aš planavausi viską savarankiškai ir vykau vienas, todėl esu nusistatęs sakyti, kad būtent tai duoda daugiausia. Tačiau kiekvienas iš šių variantų – darbas, kelionės, savanorystė, agentūrų siūlomos programos ir t.t. – gali suteikti labai daug, svarbiausia tiesiog pasirinkti tai, prie ko labiausiai linksta širdis ir leidžia galimybes. Vienintelis dalykas, kurį rekomenduočiau žmonėms, kurie svarsto apie savanorystę, būtų nesirinkti mokamų svanorysčių, kurios tiek labai brangios, tiek dažniausiai nesukuria jokios didelės pridetinės vertės visuomenei. Jos yra tiesiog dar viena turizmo atkraipa. Mano nuomone, tikrai geri projektai yra šalyse, kur neseniai nutiko stichinė nelaimė, kariniai konfliktai ar yra užsisenėjusių sisteminių, visuomeninių problemų. Praktika projekte, kuris sprendžia šias problemas, tikrai bus prasminga ir sukurs vertę visuomenei.

GERDA: Visų pirma, reikia apsibrėžti ką nori pasiekti per ateinančius metus. Jei pirmas kartas stojant buvo nesėkmingas, reikia labai rimtai pagalvoti apie tai, kas išėjo ne taip ir ką reikia padaryti, kad ta nesėkmė nepasikartotų. Be abejo, viskame yra balansas – dėl to nepatariu ir nesitikiu, kad gap year moksleivis praleis be perstojo mokydamasis. Nors dažnais atvejais tenka susirasti darbą, būtinai susiplanuok laiko atostogoms.

Keliaudamas būk atsargus, labai lengva pamiršti, kad esi labai jaunas. Jei manai, kad naudotis agentūra (darbo ar savanoriavimo) yra geriausias sprendimas tau, įsitikink, kad dirbi su patikimais, profesionaliais žmonėmis ir eini per patikrintus ir saugius kelius. Šnekant apie keliavimą-savanoriavimą užsienyje – daugeliu atvejų asmeniškai to nerekomenduočiau, ypač medicinos srityje. Kodėl? Savanoriaujant dažnai dirbi su žmonėmis, kurie yra sudėtingose situacijose. Dėl to visada reikia pagalvoti, ar tu, kaip nieko nežinantis savanoris iš pasiturinčios šalies atvažiavęs kelioms savaitėms, nepridarysi daugiau žalos negu naudos. Todėl svarbu labai detaliai pasidomėti tuo, ką iš tikro savanorystės metu veiksi, ir įvertinti, ar tu galėsi iš tikro padėti. Tai ypač svarbu medicinoje, kur gali susirasti nuostabių programų įvairiose šalyse paviešėti (“pasavanoriauti”) sveikatos įstaigose. Iš ties greičiausiai pamatysi daug naujų dalykų ir galėsi apie tai parašyti savo personal statement, bet, būdamas 18-likos metų, niekuom negalėsi padėti profesionalioje įstaigoje ir gausis taip, kad visą dieną sekiosi vietinius persidirbusius sveikatos profesionalus. Todėl, jei tau reikia patirties stebint daktaro (ar kito panašaus profesionalo) darbą, stipriai siūlau tai daryti Lietuvoje.